Apie elektromobilumą Lietuvoje: idėjų turime, trūksta tik požiūrio ir verslui palankių sąlygų

0
128
Elektromobilis. Nuotrauka Mike iš Pexels.

Kasdien pasirodančios elektromobilių rinkos naujienos skatina neabejoti, kad pasaulio automobilių pramonė spartėjančiais žingsniais krypsta elektromobilumo link, į šalį pamažu stumdama iškastiniu kuru varomus automobilius. Šiame kontekste Lietuva, regis, vis dar laikosi kažkur nuošalyje. Ar tikrai elektromobilumas ją aplenkia, o gal, atvirkščiai, progresas pamažu vyksta?

Inžinierius, elektromobilumo ekspertas Tomas Taškūnas neabejoja, kad elektromobilumas vienaip ar kitaip pasiekia Lietuvą ir po gero dešimtmečio elektra varomi automobiliai bus įkandami ir mažesnes pajamas gaunančių vartotojų kišenėms. Tačiau daugeliu aspektų Lietuvoje nedėkinga šiandieninė situacija verčia būgštauti, kad valdžiai nepriėmus atitinkamų sprendimų, gali tekti vien stebėti, kaip mūsų rinką užkariauja stiprių finansinių valstybių automobilių verslo grupės.


Auto365.lt – naujienos iš automobilių pasaulio


– Kaip keliais sakiniais būtų galima apibūdinti, kokioje elektromobilumo vystymo stadijoje šiuo metu yra Europa?

– Elektromobilumas Europoje ėmė sparčiau vystytis nuo 2014 metų, įkvėptas JAV kompanijos „Tesla“ sėkmės istorijos. Europoje šiuo metu pristatoma „Tesla Model 3“ kainuoja apie 40 tūkst. eurų – tai jau įprastų automobilių pirkėjams „įkandama“ suma. Toks „Teslos“ žingsnis – dūris visiems tradiciniams automobilių gamintojams, kurie dėl dar neatsipirkusių milijardinių investicijų į iškastinio kuro automobilių bei variklių gamyklas ilgai „trypčiojo vietoje“.

Didiesiems automobilių gamintojams stipriai bakstelėjo ir „Dyzelgeito“ skandalas, po kurio ypač nukentėjo „Volkswagen“ prestižas ir finansinė būklė. Tačiau „Volkswagen“ pirmieji suskubo atlikti esminius pokyčius, mesdami didžiules lėšas naujai MEB (modulinės elektrinės matricos) platformai sukurti. Kompanija suprato, kad elektromobiliui kurti reikalingas visiškai naujas požiūris, kiti dizaino sprendimai. Šiuo pažangiu požiūriu pasekė ir kiti didieji automobilių gamintojai, taikantys panašius metodus naujų elektromobilių kūrimui.

Pastačius naują elektromobilių gamyklą Cvikau mieste, Vokietijoje, 2020 metais Europos rinkai bus tiekiamas „Volkswagen“ modelis „ID.3“, kurio bazinė versija kainuos mažiau nei 30 tūkst. eurų, t. y. pigiau nei kainuoja analogiškas automobilis su vidaus degimo varikliu. Paskaičiuota, kad elektromobilius bus pelninga gaminti tada, kai 1 kWh baterijos kainuos 100 eurų, ir manyta, kad tai nutiks dar 2019 metais. Vis tik šiandien kaina vis dar siekia 150 eurų, manoma, kad planas bus pasiektas iki 2025 metų.

– Ar galima teigti, kad elektromobilumas jau pasiekė Lietuvą?

– Manau, pirmiausia būtų teisinga paminėti pirmojo elektrinio transporto fenomeną, atėjusį iš sovietmečio, – troleibusus. Jie netaršūs, nekelia vibracijų (priešingai nei bėgiais važiuojantys tramvajai) ir Lietuvoje iki šiol gana sėkmingai naudojami, nors miestų viešojo transporto infrastruktūra jiems nėra tinkamai išvystyta. Kaip teigiamą pavyzdį galėčiau išskirti Kauną – daugelis troleibusų keičiami naujais, jiems pritaikoma ir gerinama infrastruktūra.

Deja, pasenusio ir taršaus autobusų parko situacija Lietuvoje kiek blogesnė. Pagrindinė problema, stabdanti viešojo transporto modernizavimą, – nuo ES nutarimų priklausantys centrinės valdžios sprendimai. ES valstybėms narėms iki šiol skiriami taršos leidimai, o toliau jos paliekamos tvarkytis savarankiškai. Kai kurios jų investuoja į atsinaujinančius energijos šaltinius, o, pavyzdžiui, Lietuvoje, Vilniuje, atnaujinamas dyzelinių autobusų parkas.

Manau, kad toks ES požiūris į tvaraus transporto plėtrą yra ydingas – būtų kur kas logiškiau kryptingai subsidijuoti kiekvieną valstybę narę proporcingai gyventojų ar transporto priemonių skaičiui.

Tam tikri politiniai įvykiai taip pat daro įtaką racionaliems sprendimams. Vienas iš jų – SGD (suskystintų gamtinių dujų terminalo) įsigijimas. Išlošėme pigesnę dujų kainą, bet tapome dar labiau priklausomi nuo iškastinio kuro. Turime brangiai kainuojantį terminalą, todėl didžiausias prioritetas – kaip jį efektyviau išnaudoti, o ne kaip laikytis europinių direktyvų. Tai gerokai kertasi su moderniojo transporto plėtra.

– Kas labiausiai stabdo elektromobilumo plėtrą Lietuvoje?

– Lietuvoje yra dvi pagrindinės elektromobilių plėtros problemos. Viena – pasenusi, šios dienos poreikių netenkinanti elektros tinklų ir galios perdavimo infrastruktūra, ypač užmiestyje. Kita – ydinga verslo finansavimo sistema. Lietuvoje „chroniškai“ trūksta teisingo požiūrio finansuojant infrastruktūrinius projektus. Įmonių, galinčių diegti aukšto lygio įkrovos stoteles ir modernizuoti elektros tinklus, Lietuvoje yra nemažai. Tačiau kreipiantis į finansinę instituciją ar banką su elektromobilumo plėtros verslo planu paramai gauti, pirmas klausimas bus: „Kada tai atsipirks?“ Deja, nesant aiškios valstybinės elektromobilumo plėtros strategijos, atsakymo nėra, o paramą galima užmiršti. Dėl to įkrovos stotelių plėtra labai ribota, nebent nubyra kelios ES paramos „ašaros.“ Pavyzdžiui, gavus ES paramą, buvo instaliuota virš 40 greitos įkrovos stotelių (50 kW) prie pagrindinių Lietuvos kelių bei 66 tos pačios galios stotelės Vilniuje. Tai toli gražu neatitinka realaus poreikio.

– Kokie valdžios žingsniai paskatintų spartesnę elektromobilumo plėtrą?

– Būtina, kad Susisiekimo ministerija (SM) bei Automobilių kelių direkcija prie SM sukurtų aiškią trumpalaikę ir ilgalaikę elektromobilumo plėtros strategiją privataus, viešojo ir sunkiojo transporto sektoriuose bei nuosekliai ją vykdytų. Kol nėra tinkamo valstybinio požiūrio ir strategijos, tol privačiam vietiniam verslui šioje srityje nėra ką veikti. Jau ateina suinteresuotos stiprių finansinių valstybių grupės, užkariaujančios naujas rinkas, o mes liekame tik stebėtojai. Pavyzdžiui, aukštos galios elektromobilių įkrovos stotelių įmonė „IONITY“ (Vokietija) iki 2021 m. pagrindiniuose Europos greitkeliuose įdiegs 400 stotelių tinklą, įskaitant 7 stotis Baltijos šalyse.

Lietuvoje elektromobilių vairuotojams suteikiama vos pora lengvatų – teisė važiuoti A juosta ir nemokamai statyti elektromobilį miestuose. O daugelyje Vakarų šalių elektromobilio įsigijimui teikiamos subsidijos arba netaikomas PVM, kas dažnai sudaro apie penktadalį elektromobilio kainos. Tai būtina taikyti ir Lietuvoje.

Be to, kuo greičiau turėsime savarankiškus atsinaujinančios energijos šaltinius, tuo bus spartesni, efektyvesni elektromobilumo plėtros tempai. Esame priklausomi nuo importuojamos energijos, tačiau iš atsinaujinančių šaltinių jau išgauname iki 35 proc. visos metinės elektros energijos Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad pastačius didžiulę vėjo elektrinę Baltijos jūroje, Lietuva jau po dešimties metų galėtų visiškai patenkinti savo poreikius ir net pardavinėti energiją.

– Kokie tikėtini artimiausi šios srities pokyčiai?

– Paskaičiuota, kad elektromobilių, skirtų mažoms įmonėms ir šeimos ūkiams, tinkama plėtra prasidėtų, kai jų kaina būtų nuo 10 iki 15 tūkst. eurų. Link to pamažu artėjama. Kita sąlyga elektromobilumo plėtrai – išvystyta įkrovos stotelių infrastruktūra. Lietuvos miestuose įkrovos stotelių jau esama ir vis daugės. Tačiau didžiausia problema išlieka tarp miestų ar priemiesčiuose, kur prasta elektros tinklų infrastruktūra, nėra reikiamos elektros galios. Tradicinėse degalinėse esantys mažos elektros galios prievadai įkrovos stotelėms yra netinkami, o įrengti naujus yra brangu ir užtrunka ilgai. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis geriausiai panaudotini energijos „galios bankai“ – sistemos, galinčios iš lėto įsikrauti, o vėliau elektromobiliams „atiduoti“ energiją didele galia. Neabejoju, kad tokie sprendimai mūsų šaliai šiuo metu yra optimalūs.

– Ar po 10 metų elektromobiliai bus prieinami ir masiniam vartotojui-vairuotojui?

– Be jokių abejonių, nes tai bus pigiausia transporto priemonė. Tačiau atsiradus pigesniems elektromobiliams, jau iš anksto galima prognozuoti jų įkrovos problemas. Lietuvoje beveik 70 proc. gyventojų-potencialių elektromobilių vartotojų gyvena daugiabučiuose, kurių daugelio kiemuose nėra nei garažų, nei įkrovos taškų.

Šiai problemai spręsti matau aiškų, racionalų sprendimą – panaudoti esamą gatvės apšvietimo tinklų infrastruktūrą. Gatvių apšvietimo sistemos naudoja pigesnę naktinę energiją, todėl panaudojus mažos galios įkrovos stoteles, montuojamas prie stulpų, būtų galima idealiai išspręsti elektromobilių savininkų problemas. Tokių tinklų įdiegimo kaštai yra minimalūs, nes mokėti reikia tik už pačių stotelių, o ne už visos infrastruktūros įrengimą.

– Kaip elektromobilių naudojimas keis vairuotojų įpročius?

– Kuro papildymo įpročiai, tikėtina, išliks panašūs: baigiantis elektromobilio įkrovai, vairuotojas suks į artimiausią „degalinę.“ Tačiau tradicinė vairuotojo elgesio kultūra keisis: nuolat reikės mąstyti „į priekį“, žinoti, kur yra artimiausia įkrovos stotelė, neleisti elektromobiliui visiškai išsikrauti. Be to, elektromobilio remonto ir priežiūros kaštai bus gerokai mažesni nei tradicinio automobilio. Automobilyje su vidaus degimo varikliu yra apie du tūkstančiai besisukančių detalių, kurios anksčiau ar vėliau dyla, o elektromobiliuose jų nėra net šimto. Liks tik reguliarūs priežiūros darbai, todėl santykis su transporto priemone gerokai supaprastės.

– Ar tikėtina, kad automobiliai, varomi iškastiniu kuru, artimoje ateityje bus išstumti iš rinkos?

– Lietuva yra tranzitinė šalis, taigi, reikia atsižvelgti ne tik į Vakarų, bet ir Rytų situaciją. Vakaruose elektromobilumas jau įsibėgėjęs ir vos spėjame sekti paskui, o Rytų šalyse iškastinis kuras yra pagrindinis pajamų šaltinis, globalios problemos jose nebent deklaruojamos, o ne sprendžiamos. Todėl Lietuva, manau, ir toliau išliks šalimi, kuri bus tarsi tarpinė įvairaus transporto ir kuro rūšių „degalinė.“

– Kada galime tikėtis transporto priemonių kurui naudoti vandenilį?

– Transporto priemones pagal ateities kuro rūšis galima skirstyti į skirtingas kategorijas. Miestuose visada bus optimaliausias lengvasis transportas – maži-vidutiniai elektromobiliai, skirti šeimos ūkiams, nedidelėms įmonėms, taip pat elektromobilaus transporto priemonės, skirtos mažajai logistikai. O sunkiojo transporto – autobusų, vilkikų, žemės ūkio technikos, laivų, aviacijos – kurui realiausia būtų naudoti vandenilio dujas, o ne elektrą. Elektra pernelyg brangu ir neracionalu, nes sunkiajam transportui reikalingi galingi akumuliatoriai ir įkrovos įrenginiai bei ypač brangi nauja galios paskirstymo infrastruktūra.

Lengvajam transportui naudoti vandenilio kurą neapsimoka – jo gamyba per brangi, sandėliavimas ir transportavimas sudėtingas, nesaugus. Vandenilio gamybos progresą riboja ir tai, kad jo gamybai reikalinga elektra iki šiol daugiausia gaunama „nešvariu“ būdu, panaudojant iškastinį kurą. Todėl technologija pasiteisins tik atsiradus švariai elektros gamybai iš atsinaujinančių šaltinių – saulės, vėjo elektrinių. Džiugina, kad link to jau pamažu artėjama.

Indrė Vozgirdaitė
UAB “Eljudris”